Ledi Tamsa

leditamsa01

Rašyti poeziją pradėjau būdama aštuntoje klasėje. Poezija yra man ne tik pomėgis, bet ir būtinybė. Į savo kūrybą aš sudedu visus savo jausmus ir mintis.

Dalyvavau įvairiuose konkursuose, bet man kol kas laimė nesišypso. Tad dalyvauju juose todėl, kad noriu išbandyti save. Šiais metais dalyvavau „Žydinčios vyšnios šakelės“ konkurse…

Esu tik poetė – mėgėja, tad pasitaiko klaidų, iš kurių pati ir mokausi. Juk mes visi tik žmonės. Turiu draugų ir pažįstamu, kuriems mano eilės patinka, jas skaito. O ši galimybė turėti savo kūrybos puslapį man yra mažas žingsnis pirmyn, savo svajonės link…

Dėkoju, kad lankotės mano kūrybos puslapyje ir skaitote mano kūrinius!

LITERATŪRINĖ KŪRYBA

ĮKALINTA POSMUOSE

Jausk mane suvirpėjusią gamom,
gintarinėm natom ant varinių laidų.
Kviesk mane suskambėjusią stygom
kaip noktiurną bevalį iš mitų painių.

Nesustok niekada mintimis atitolus,
Tavo rankose tylai tirpstu.
Aš daina įkalinta posmuose,
Vėl rakinama plieno raktu.

Šauk mane sužibėjusią ašarom,
pilnaties apsupty ant lapų gležnų.
Liesk mane kaip liepsną įkaitintą,
žvakės šviesą ant tavo plaukų.

Neužmiršk tik manęs blėstant aistrai,
Kai išnyksiu kaip rūkas iš tavo sapnų.
Vėl gitaros stygas liesi tyliai.
Aš sugrįšiu lyg žodžiai iš tavo dainų.

Leditamsa

SAPNULIS

Jau leidžiasi saulė už miško kirtimo,
Ir merkias akelės… tamsu.
Liūliuoja dainuoja tau laumės dainelę
Ir groja tau vėjas meldų lumzdeliu.

Atbėga atbėga tamsioji naktužė
Ir pila, ir lieja į dangų žvaigždžių.
Miegok, angelėli, miegok, paukštužėli,
Ilsėkis, kol žemėj ramu.

Mėnulis pasaugos tavo miegelį,
Kol bėgsi sapnulio taku.
Ir švilpaus tau vėjas į meldo lumzdelį,
Kol grįši iš savo sapnų.

Leditamsa

PRAŠAU

Sustok, prašau…
Aš pavargau taip bėgti.
Nebeturiu jėgų pažvelgti atgalios,
O tiek klaidų bekraščiam labirinte
Kaip žiežirbos pažirę iš delnų.

Sustok, prašau… Aš pavargau taip bėgti. Nebeturiu jėgų pažvelgti atgalios, O tiek klaidų bekraščiam labirinte Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų.

Neteisk, prašau.
Nebeturiu stiprybės atleisti priešui
Už žiaurias klaidas,
Kurios kaip ietis smigo mano kūną
Ir juokias, juokias į valias.

Sustok, prašau… Aš pavargau taip bėgti. Nebeturiu jėgų pažvelgti atgalios, O tiek klaidų bekraščiam labirinte Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Sustok, prašau… Aš pavargau taip bėgti. Nebeturiu jėgų pažvelgti atgalios, O tiek klaidų bekraščiam labirinte Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų. Kaip žiežirbos pažirę iš delnų.

Paleisk, prašau…
Išseko mano laikas ir neturiu jėgų sugrįžti atgalios.
Paleisk mane, ir aš kaip pienės pūkas,
Pagautas vėjo, genamas toli
Pamosiu tau… ištirpsiu tarsi rūkas..
Ir liks skliaute žvaigždė trapi…

Leditamsa

* * *

Nuplauta laiko tėkmės, ašarų šnaresio,
Gijom medžių, šerkšnu aidės
Ant skardžio, ant upės krašto
Daina iš lino raštų.

Bėgs metai, bekraštėm brydėm
Skambės į tolį, aidės lyg dūžiai
Į paukščio sielą, į žirgo dūšią.
Metalo natos lyg kulkos ūžia.

Skausmu sutvirtinta, plienu suvirpinta
Smuiko stygom įgarsinta, rankų išlaisvinta.
Susmigus į akmenį, į sklidiną samtį
Melodija kerinti, lyg ietis gelianti.

Leditamsa

ŽIEMOS ŠALYJE

Balta šarma pro saulę vaiskiai tviska,
Nusėjus taką juokiasi šalna.
Seku tave į baltą kraštą,
Kur toliuos krykštauja balta pūga.

Nepasibaigia vieškelis plačiausias,
Nusėtas žėrinčiu sniegu.
Seku tave į akliną baltumą,
Kur snaigės siautėja ir mėtosi šerkšnu.

Iš tolo tviska gelumbės balčiausios,
Lediniuos soduos spengianti tyla.
Seku tave į tavo baltą rūmą,
Kur viskas tviska sidabru, tvarka.

Nuo ledo sienų tyliai šliaužia šaltis
Vijoklio gijom, sniego lavina.
Seku tave į šalta ledo menę,
Kur stūkso sostas, apgaubtas migla.

Tarnaitė vėtra mantiją kedena,
Pietums patiekia ledą su kava.
Suknelė plaikstos vėjo palytėta,
Ir tviska, žvilga ledo karūna.

Leditamsa

ŽVAKĖS ŠVIESOJE

Liepsnos spragsėjime ir žvakės šviesoje,
Aistros atodūsy, baltam sapne,
Kalėdų pasakoj, tyram balse
Sušilt, pabūt šaukiu tave.

Geismų verpetuose ir laimės liepsnose,
Tavajam žvilgsny, rūko migloje
Tave paliest, pabūt šalia,
Suprast, atjaust kviečiu tave.

Išgirst mane, surast save,
Matyti, jausti, būt šalia
Ir nebijot sutikt tave
Liepsnos mirgėjime, aistros aide.

Ledi Tamsa

TYLIAI

Tyliai…
krinta.
Vienumoj…
blaškosi.
Aptingusi,
balta,
puri.
Rytmečio
aušroj
snaigė
trapi.
Iš gyvenimo
išeinantiems,
Į jį
pareinantiems.

Nostalgijos
genamos
gijos
Lyg
auksas
beribėse
giriose.
Plakančios,
degančios.
Aimanų
sąnašos.
Snaigių
purių
užnešamos.
Likimo
simfonijos
tyliai
Užrašomos.

Ledi Tamsa

SMILTYS

Vėjo genamos aukso dulkės
Nusėdę lyg gėlės
Į delnus žiemos.
Vienatvės gėrimą,
Ilgesio kupiną,
Saulės deimantai puoš.
Tyros ašaros rožančiaus karoliais
Į dykumą plaštakėm plasnos.
Tavo sielą, amžiams išdilgintą,
Skausmas lyg rimbas vanos.
Fleitos melodija, natos varinės
Mirties rankose šoks.

Savo atvaizdą smiltim sutrupinta
Į amžinybę, į tamsą audros.
Savo likimą, gyvybę užnuodytą,
Saulei, mėnuliui aukos.
Džiugesio duženom, kulkų skeveldrom
Aidės, skambės ir nutols.
Virpesį tolimą žaibo atatranka
Raudos nugludintą skausmo krištolą
Žiemai į delnus tyliai įduos.

Ledi Tamsa

PAKYLA BALTAS VĖJAS

Kai virš laukų pakyla baltas vėjas,
Vilioklio sielą nešdamas toli,
Pražysta ant langų ledų purienos,
Suskamba natos ledo pakrašty.

Kai vienumoj noktiurną groja stygos
Ir girdis dūžiai krintančio rudens,
Vienatvės rūbu tykiai driekias gijos,
Metalo sijom lipa pažadai.

Sugautą angelą kankina ledo pirštai,
Sparnus rakina plieno gėlėmis.
Vienatvė skverbiasi į naivią sielą
Ir šliaužia rankom gijos neramiai.

Kai virš laukų pakyla baltas vėjas
Ir drasko angelo sparnus,
Pražysta sieloj ledo gėlės,
Vienatvės jausmas nemarus.

Ledi Tamsa

LAIKAS

Pro plyštanti ašarų rūbą,
Pro tavo nebylias akis.
Bėga dienos, slysta it smiltys
Bemiegė, skausmo naktis.

Tyli aimanos suklupe ant kelių,
Šypsos tykiai juodoji mintis.
Dingsta džiaugsmas iš gęstančio žvilgsnio
Jau pabėgo išgąstinga viltis.

Trankos vėjas grandinių skeveldromis.
Kranksi varna, šiapus tvoros.
Mano mūzą stipriai nukankintą
Neša vakaras laiko delnuos.

Neša ašaras slystančio mėlio,
Sudraskytas minčių šukeles.
„Ji paslydo, su vėju nespėjo“
Šnabždas tyliai kažkas.

Aš žinau ji vėl nešė man mintį,
Bet paslydo aukštai ant uolų.
Nepakėlė sparnai tad nukrito,
It drugys ant laiko delnų.

Daužo vėjas grandinių skeveldras,
Blaško viltys ilgų vakarų.
Nesugrįžta namo mano mūza.
Saugo laikas po stiklo gaubtu.

Ledi Tamsa

VAKARO ERDVĖ

Tamsos šešėliuos slėpės žvaigždės,
Juodi sapnai rusvam fone.
Poetiškai gramatiški noktiurnai
It žvakės vaškas tysta naktyje.

Raudonos rožės žiedlapiai išblukę,
Nualinti aistros maži lašai.
Dejonės, aimanos ištrūkę
Iš tavo lūpų vakaro erdvėj.

Juodoj tyloj liepsnoja tango,
Toks neapsakomai padykes ir saldus.
Širdy rusena pragaro verpetai
Ir toks nurausvintas nakties dangus.

Pulsuoja rasos ant riestų blakstienų
Tuoj užsimerks trapi liepsna šviesos.
O žvilgsnyje sumišęs rūkas
Vis pinsis, suksis nuolatos.

Ledi Tamsa

MANO EGO

Nakties tamsoj vėl slepias mano ego,
Juodoj jos skraistėj supas tykuma.
Ir slepias akys vakaro skylėto
Legato – smuiko lūžusi nata.

Mažoj žvaigzdėj pasislėpė jaunystė,
Bet jos ir vėl pagauti negali.
Ant delno tupias baltos gulbės,
Vilnonio laiko smiltis surandi…

Metalo medžiuos žyra laikas,
Po šukem glūdi tykuma.
Ant kalno skamba vakaro sonetas,
O plaukuose įsisuka šarma.

Nutyla balsas rytmečio saulėto,
Nukrinta žvakė lūžusi staiga.
Ant pianino dangčio nudėvėto
Nutysta laiko šypsena.

Tamsos apsiaustuos slepias mano ego,,
Sužimba akys tykia žaluma.
Ant rankų krinta šlabdriba grublėta,
O akyse užgesusi šviesa.

Rožancių aimanos atsimuša i rūką,
Apsiaustuos ūkanų pasislepia tiesa.
Ir verkia lietūs, lietūs numylėti
Ant mano ego vakaro delne.

Ledi Tamsa

KAUKĖS

Tamsioj naktyj sužimba kelios žvaigždės
Nušviesdamos klaidžius kelius.
Gyvenimų ir sielų lustus,
Prarastus posmus, pasakas, kerus.

Likimo strėlės antgaliais blyškiausiais
Medžioklio rankose baltais sparnais…
Žvaigždžių mirgėjime, poeto posmuose
Lyg vartai verias veidrodžiais kreivais.

Sujudintos nematomos visatos,
Likimo gijos šliaužia aplink mus.
Verdenės veriasi ir vėl pradingsta…
Žvaigždėtoj skraistėj supas lyg dangus.

Ir kunkuliuoja verda mūs likimai
Paženklinti aštrių strėlių.
Likimo scenoj aktoriais patapę,
Prarandam kaukes, nupieštas kitų.

Ledi Tamsa

JUODOS ROŽĖS

Juodos rožės, žiedlapiai trapūs,
Lyg bežadžiai sapnai naktyje.
Skrieja bučinio vėjo genamos,
Čiuožia oda kaip smiltys laike.

Blizga akys lyg onikso žvaigždės,
Lūpos šypsos kreiva šypsena.
Taip norėčiau paliest blyškų veidą,
Bet ir vėl ištirpsti migloje.

Lyg miražas bežadis atgimsti
Kasnaktiniam aistringam sapne…
Plaiksto vėjai užuolaidų nuotrupas,
Dengia kūną įkaitus liepsna.

Byra žiedlapiai rožių juodųjų
Suardytam sapno rūke.
Vėl dingai lyg miražas išblukintas,
Liko tik tuštuma viduje.

Ledi Tamsa

IŠLANKSTYSIU

Išlankstysiu popieriui baltus sparnus,
Rožines purienas – kvepiančias danguj.
Klykiančias žuvėdras smėlio audroje
Ir beribę jūrą vakaro delne.

Trapią žvakės šviesą – nebylį lange,
Angelų kvartetą ir jausmus jame.
Dovanosiu viską, lietų ir laukus,
Kad sugrįžtų paukščiai į namus.

Išlankstysiu širdį – rožės pumpure,
Tvinksintį likimą jovaro smaige.
Išlankstysiu saulę ir tave joje,
Kad negestum niekad – degtum žarija.

Ledi Tamsa

NAKTIS

Naktis tyli, už lango krinta snaigės,
O šiapus dega žvakė vieniša.
Aplinkui sutemos lyg rūbas draikos,
Liepsnelė tykiai spraga aukure.

Lauke ledinis vėjas plėšos,
Vis mėto snaiges atgalia ranka.
O čia tylu, jauku ir šilta,
Liepsna aistringa teka it lava.

Už lango braška pilkos medžių šakos,
Barbena stiklą stingdantis lietus.
Bet viduje lyg laužas dega
Jausmingas vakaro dangus.

Nuožmusis vėjas laužia medžio šaką,
Sukrankia varna, pranašas kraupus.
O pataluos skardena juokas
Ir toks atodūsis nežemiškai saldus.

Kažkur pažyra šlapdriba grublėta,
Nučiuožia stogu varvantis lietus.
Pakvimpa tyliai bučiniais saulėtais,
Aistringais žodžiais geismas nebylus.

Lyg karalienė traukias tykiai naktį,
Nuaidi žingsnis gatvėj nebylus.
Sudegus žvakė merkia savo dagtį ,
O kambary tik miegas išdidus…

Ledi Tamsa

TYLIAI

Per kalvas tykiai sėlina laikas
Lyg šešėlių vagis naktimis.
Juodos klostės lyg garbanos sklaidos
Lyg bemiegės aušros paslaptis.

Plėšo tyliai žiedadulkes vėjų,
Gena lapą link uolėtų kalnų.
Tykumoj svyra trapiosios smiltys
Lyg lašai ant krauju nudažytų delnų.

Tykiai sėlina laikas per kalnus,
Virš raudonu aguonų lauku.
Užsimerkdamos žvaigždės dar žėri
Lyg mintis ant blakstienų riestų.

Svyra juokas nuo alkstančių gijų,
Aimanuoja sulūžę strykai…
Dulkių patalu apgobia tyliai
Ir išeina, kai brėkšta rytai.

Su savim pasiimdamas juoką,
Jis išeina naktim išdidžiai.
Pasilieka tik ilgesio raukšlės
Ir jaunystės lengvi pažadai…

Ledi Tamsa

Autorės puslapio peržiūrų skaičius:

3 thoughts on “Ledi Tamsa

  1. Siek savo tikslu nepaisydama jokiu kliūčių, ir tu tikrai viena diena pasieksi tai ko troksti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *